„Pirmą rimtą pokalbį su klientu vedžiau iš virtuvės. Prieš skambutį namiškių paprašiau tylos, uždariau duris ir pasistačiau kompiuterį taip, kad nesimatytų indų. Atrodė, pasiruošiau. Tačiau pokalbio viduryje suskambo durų skambutis, kažkas pradėjo ieškoti puodelio, o aš pamiršau, ką norėjau pasakyti apie projekto kainą. Klientas nieko nepriekaištavo. Vis tiek buvo nejauku.
Buvau ką tik pradėjęs teikti interneto svetainių priežiūros paslaugas. Turėjau kelis užsakymus, kompiuterį ir santaupų, kurių tikrai nenorėjau išleisti biuro įrengimui. Dirbti namuose iš pradžių atrodė patogu. Tik po mėnesio pastebėjau, kad darbai niekada nesibaigia, o pajamos nuo ilgų vakarų prie ekrano beveik neauga. Vieną rytą, vėl atsisėdęs prie virtuvės stalo, supratau: reikia keisti darbo sąlygas. Taip pradėjau ieškoti bendradarbystės centro.“
Ši iliustracinė istorija pasakojama iš vilniečio Dariaus perspektyvos. Toliau jo vardu tęsiamas pasakojimas apie verslo pradžią ir sprendimus, kuriuos galima pritaikyti sau.
Pirmiausia man reikėjo vietos, kur galėčiau dirbti
Anksčiau įsivaizdavau, kad nuosavam verslui būtinas atskiras kabinetas. Su durimis, lentele ir bent viena lentyna dokumentams. Tik paskaičiavęs pradėjau abejoti. Nuoma, baldai, internetas, užstatas… O užsakymų kitam mėnesiui dar neturėjau.
Todėl coworking sudomino gana paprastu dalyku: galėjau pradėti nuo vienos vietos prie stalo. Man tuo metu tiek ir reikėjo.
Apžiūrėdamas erdves žiūrėjau ne vien į gražias nuotraukas. Atsisėsdavau, įsiklausydavau, pabandydavau įsivaizduoti įprastą antradienį. Ar galėsiu susikaupti? Kur kalbėsiu su klientais? Ar po dviejų valandų nepradės skaudėti nugaros?
Patogi darbo vieta man reiškė tinkamą kėdę, pakankamai šviesos, vietą monitoriui ir galimybę ramiai pasikalbėti telefonu. Kava buvo malonus priedas. Darbų už mane ji nebūtų atlikusi.
Nuomos kainą išmokau skaičiuoti iki galo
Pirmas pasiūlymas atrodė patraukliai. Tačiau paaiškėjo, kad susitikimų kambariu galėčiau naudotis tik ribotą laiką, o už papildomas valandas reikėtų mokėti atskirai. Kadangi su klientais planavau susitikti reguliariai, ši detalė keitė skaičiavimus.
Darbo vietos nuoma tapo aiškesnė, kai susirašiau savo poreikius: kiek dienų per savaitę atvyksiu, kiek susitikimų turėsiu, ar reikės spintelės ir ar galėsiu patekti į patalpas anksti ryte. Pasitikslinau ir sutarties nutraukimo sąlygas. Pradedant verslą sunku žinoti, kokia bus situacija po pusmečio.
Pasirinkau planą, kurio sąlygas supratau ir kurio išlaidas galėjau padengti net silpnesnį mėnesį. Nuo to pasidarė ramiau. Nebereikėjo kiekvieno naujo užsakymo mintyse iš karto atiduoti biuro sąskaitoms.
Išėjimas iš namų pakeitė mano dieną
Pirmą savaitę į centrą atvykdavau lyg į naują darbą. Truputį per anksti, su užrašų knygele ir keistu jausmu, kad kažkas turėtų pasakyti, nuo ko pradėti.
Niekas nepasakė. Teko pačiam.
Įsivedžiau paprastą tvarką. Ryte imdavausi sudėtingiausių užduočių, po pietų atsakydavau į laiškus ir planuodavau skambučius. Prieš išeidamas užsirašydavau tris darbus rytojui. Anksčiau tokį sąrašą kurdavau lovoje, jau bandydamas užmigti.
Ne kiekviena diena buvo produktyvi. Kartais pernelyg ilgai kalbėdavomės virtuvėlėje, kartais užstrigdavau prie smulkmenos. Vis dėlto atsirado aiški riba: išėjęs iš namų pradėdavau dirbti, grįžęs galėdavau ilsėtis. Man tai buvo didelis pokytis.
Pažintys prasidėjo nuo paprastų pokalbių
Prisipažinsiu, iš pradžių tikėjausi greitai rasti klientų. Juk aplink tiek žmonių, kurie kuria verslus! Gal kam nors būtent šiandien reikia mano paslaugų?
Realybė buvo lėtesnė. Žmonės turėjo savo darbų ir planų. Pirmi pokalbiai sukosi apie pietus, užsitęsusius projektus ir tai, kuriame kambaryje patogiau rengti susitikimą.
Ilgainiui pradėjome suprasti, kuo kiekvienas užsiima. Vienam kaimynui padėjau išsiaiškinti nedidelę svetainės problemą. Vėliau jis rekomendavo mane savo pažįstamam. Su kitu apsikeitėme patirtimi, kaip klientams aiškiau pristatyti paslaugų apimtį.
Tų pokalbių negalėjau įrašyti į pardavimų planą. Tačiau jie buvo naudingi. Išmokau pirmiausia klausytis ir nesistengti kiekvienos pažinties paversti užsakymu.
Bendroje erdvėje reikėjo išmokti susitarti
Buvo ir dienų, kai norėjau tylos, o šalia vyko gyvas pokalbis. Ausinės padėdavo ne visada. Supratau, kad prieš pasirenkant vietą verta pasidomėti, ar centre yra ramesnė zona, atskiros patalpos skambučiams ir aiškios bendros tvarkos taisyklės.
Pats taip pat turėjau prie jų prisitaikyti. Ilgesnius skambučius perkėliau į tam skirtą patalpą, susitikimų kambarį rezervuodavau iš anksto, o išeidamas sutvarkydavau stalą. Konfidencialius klientų klausimus aptardavau už uždarų durų.
Bendra erdvė veikia geriau, kai kiekvienas pagalvoja apie šalia sėdintį žmogų. Tai greitai pajunti savo kailiu.
Pirmas pastovus klientas ir ramesnis vakaras
Po kelių mėnesių pasirašiau pirmą nuolatinės svetainės priežiūros susitarimą. Klientą radau savo pastangomis, tačiau pasiūlymą parengiau jau turėdamas normalesnį darbo ritmą. Galėjau skirti laiko skaičiavimams, pasiruošti susitikimui ir aiškiai paaiškinti, ką įsipareigoju padaryti.
Tą vakarą iš centro išėjau kiek anksčiau. Pakeliui nusipirkau vakarienės ir pirmą kartą per ilgą laiką namuose neatverčiau kompiuterio.
Verslas vis dar buvo mažas. Užsakymų tekdavo ieškoti, sąskaitas reikėjo apmokėti, o sudėtingų dienų netrūko. Bet jau turėjau vietą, kur galėjau ramiai dirbti, ir tvarką, kurios anksčiau trūko. Virtuvės stalas vėl tapo vieta pusryčiams. Man tai buvo visai neblogas pirmasis laimėjimas.
Parašykite komentarą